pamatai

 nebegrįšiu

prašiau, kad įdėtum į delnus man

akmenį, o tu įdėjai krislą
jis panašus į stikliuką iš jūrkiemio -
kai paliečiu, duria

kartą įsipjoviau juo lūpą
bučiavau, kol išmokau
nespausti daiktų į odą

ypač rankų, smėlėtų,
nes grįžta kraujo puta

- - -

nebūdavo atsitiktinumų
tau, tėve

prisijaukintam jūrkiemy
taisykles diktavo vėjas
nusispjovęs kartojai
dievai mus vėl kaip atmatas paplovė

sukalsiu iš stiklų
inkilą tau, tėve

nebegrįšiu,
kai į jūrkiemį atskris
paukščiai