eilės pasirodančios erdvėje

tu pavojingas tartum rojaus obuolys, siekiu tavęs, nelieka laiko nuošaly paverkti. galvojau susisukti į statinę ir šokti nuo Niagaros krioklio (ar bent balkono), bet vėl man laišką parašei. rytais išsitiesiu ant kilimėlio, ranka siekia sieną, koja - duris, prisimenu, kad abu galim išeiti. ant palangės dar gyvos dvi vazos gėlių.

aš nežinau, ką pasakyt norėjau man žodžiai luposi nuo kūno ir strigo į tvoras, prikaišiotas gvazdikų -  tai šitaip būdavo priminta, kad nebūtina  žiūrėti į skyles, niekad nelopomas,  matyti tiktai žydrą dangų, be aštrių lėktuvų,  gyvenę pažadais - be jokio nuoširdaus pamokymo -  abu patyrėm, kad gražumas tiktai rūbas  todėl išėjom mokytis į miestus,  o senamadžius arklius rišome prie vartų išvėmėm sąmonėn sukrautą tiesą,  karščiuodami aistringu, bet jaunu išmanymu dabar vėl ieškom savo žodžio,  kaip esaties, patvirtinančios būvį. Tas mėlynas dangus gyvenimą išlaiko ir įkvėpimas tampa vaisiumi tikrumo