eilės pasirodančios erdvėje

akimirką, kai man nesinori gyventi be tavęs, esi raudonas ką tik perpjautas pirštas, kurio raudona šerdis sunkiasi man per veidą tavo lūpų prisiminimas užšaldo mane ir vėl matau mus sėdinčius ištrupėjusioj, laiko išdegintoj skylėj, kur prie baro inkščia nusilpęs šuo jau seniai sėdėjom tame bare, jau praėjo ta žiema, viskas, pamiršk gi jau, einam bet svajonėse glostau merdėjantį šunį ir liečiu tavo rankas, murmėdamas atsiprašymo žodžius mano mūza, šnabždu, tu gražiausia atminimuose man skauda nemylėti tavęs šiandien

poeto mūza nežino, kad yra poeto mūza poeto mūza vaikšto sulinkusi ir kartais eina į gatvę su senais adidas treningais ji sėdi naktimis bibliotekose ir skaito senas laikraščių iškarpas jai įdomu, kaip eina laikas poetas pamiršta, kad turi mūzą nors jau šimtą kartų matė ją miegančią nuogą mažame karoliniškių butelyje jis pamato ir pamiršta lygintuvo paliktą randą ir delno dydžio krūtis, kad iš naujo atrastų savo mūzos žemėlapius poetas ir mūza neatrodo kaip poetas ir mūza jie per blankūs pasauliui, šaudančiam mygtukais ir vienodomis kategorijomis poetas ir mūza yra klišės kuriose gimsta švari meno tiesa