meilė šaldo mokykis kvėpuoti, kai šalta net jei širdis virpsta iš liūdesio jei šalna drėgnais pirštais tapo ornamentus ant odos mokykis kvėpuoti, mano vaike tu juk mažas dar ir tiki viskuo, kas sakoma, suaugęs žmogus - juk nebijo - - - paklausyk: visko užteks mūsų namuos - ir duonos, ir vandens karšto o kai vėl atšals, rankos pačios susiras klavišus ir sugros ką nors - tikriausiai iš chopino nes visada yra sielų, kurios mus saugo o vėliau lydi ne tik iš gyvenimo, bet kiaurai per jį jos susiras tave, laikui atėjus ir barbens lietumi į gegužio langus ir mokys patirti, nepaisant kūno, o įsimylėjus, pirmiausia - atšalti, nes šaltis ir gūsiai gydo tave, kviesdami glaustis ten, iš kur niekas negrįžta vienišas, išmokęs kvėpuoti šaltyje, keliausi į giliausią širdies vidų, vaike, kur plaučiais atvirais išrėksi laisvę būti. ...
Pranešimai
Rodomi įrašai nuo gegužė, 2020