eilės pasirodančios erdvėje

aš ištapysiu tau skruzdę, bėgančią per įrudusį delną link nidos kopų potėpiais ji bėga per sūrią odą, ausies spenelį ir salstelėjusias lūpas- - - aš pasidėsiu tave ant paletės, atokiam kotedže netoli jūros, kur ant kopų stovi milžiniškas kiaušinis - - kadaise ten tapė Salvadoras Dali ar jis pažinojo tave? ar pažino tavo rankas, švelniai braukiančias palei smėlėtą odą, kelias nendres, linkstančias į vandenį, pervertas jūros ošimu? ar girdėjo širdies stukstenimą ar juokėsi iš paūmėjimo, kai iš baimės negalėjai žiūrėti man į akis ir nežinojai, kada vėl susitiksim? aš jau pamiršau tavo vardą, nes matau tavo spalvą jūra prisimins mus, miegančias auštančiam nidos paplūdimy

švelnus gedulas, pasidalijęs į kelias trupmenas, suskausta kaip pirštas prisilietęs prie verdančio vandens save padedu tau atveriu sielą vienam, dviems, trims patepimams tiek, kiek reikia, Viešpatie kad sausas ar sulytas išsitiesčiau prie mūsų sodo vartų tu juk priėmei mane mažutį ir neprasikalusį nekaltą kaip vištos kiaušinis ir parklupau prie tavo kojų pražiodama lūpas maldai atnešdama tik vieną žiedlapį tikėjimo tavimi ir švelniu gedulu kuris išplauna mane dar negimusį

kai pradėjo tirpti kojų pirštų galiukai, aš jau žinojau kai piešdavai žemėlapius  ant skruostų seilėmis, aš jau žinojau kai įkvėpei per daug giliai ir nusisukai 45 laipsnių kampu tau skaudėjo, aš jau žinojau ateis pirma valanda, popiet išlankstysi tūkstantį gervių, pakabinsi jas bažnyčioje man žūtbūt norėsis tave pabučiuoti