eilės pasirodančios erdvėje

pustuštis pieno bidonas—   šitaip drįsau kalbėti apie jo galvą nervingai pasisukusią mano pusėn   tankiai mirksint lapiškoms akims   jo sakiniai krešėjo lėtai — mačiau juos kaip dartus įsmigusius į sieną virš   vėstančio židinio   tie žodžiai, tarytum išspjauti, suposi erdvėje —   ding dong ding dong dar širdis, bet jau iškamša kiek kartų bandžiau pralaužti   jo skydą — atminuoti bombą — išsprūsdavo vaipymasis,   mažo vaiko   vaitojimas   tokie žmonės neieško vilties jie duoda trąšų, kad užaugtum  

nustok man vaidentis   nustok man kvėpuotis šliaužioti chimerų atvaizdais   prieš veidrodį kai pabundu nuo tavo iškvėpimo į ausį   paskutinio priminimo kad esi   tu esi   labiausiai kai manęs pačios   nėra   aš vaikštau keliais aš vaikštau keliais be žibintuvėlio kur tavo praeita   kur tavo skaityta   kur tavo nieko nesuprasta   tik pervadinta   dabar jau aidais   dabar aidės menės   nuo šviesos nuo išėjimo nuo šviestuvo pakabinto ant   lango į kurį sudužai kai mečiau puodelį į tave   kaip į sieną   paskutinį kartą

pabundu nuo tavo kelių, įsirėmusių į mano šlaunis mes gulim visa peršviečiančiame ryte, skambant tolimam varpeliui, visagaliam OM — tikriausiai iš anapus   tarytum užstingdę kas būtų strangrius kūnus, pakreipę į gėlės šešėlius lapiškas mūsų galvas   šitaip gulint įsivaizduoju, kad turi vienpusišką širdį   atiduotą ne man — kitam karaliui iš karalių