statulos

pabundu nuo tavo kelių,

įsirėmusių į mano šlaunis

mes gulim visa

peršviečiančiame ryte,

skambant tolimam varpeliui,

visagaliam OM —

tikriausiai iš anapus 

tarytum užstingdę kas būtų

strangrius kūnus,

pakreipę į gėlės šešėlius

lapiškas mūsų galvas 

šitaip gulint įsivaizduoju,

kad turi

vienpusišką širdį 

atiduotą ne man —

kitam karaliui iš karalių