eilės pasirodančios erdvėje

tu esi mano nesugrotas vilniaus džiazas tik su tavim brangi laiptų vėsuma ant iščiupinėtų naugarduko gatvės kampų šalia tavęs, aš net nežinau, kokia tai gatvė koks miestas, kelintas namo numeris iš kurio vėl išsikraustom tu susisuki mano galvoje lizdą, o kai ateina ruduo išskrendi savais keliais kai kalbi man apie meilę aš amžinai tavęs klausausi.

 nebegrįšiu prašiau, kad įdėtum į delnus man akmenį, o tu įdėjai krislą jis panašus į stikliuką iš jūrkiemio - kai paliečiu, duria kartą įsipjoviau juo lūpą bučiavau, kol išmokau nespausti daiktų į odą ypač rankų, smėlėtų, nes grįžta kraujo puta - - - nebūdavo atsitiktinumų tau, tėve prisijaukintam jūrkiemy taisykles diktavo vėjas nusispjovęs kartojai dievai mus vėl kaip atmatas paplovė sukalsiu iš stiklų inkilą tau, tėve nebegrįšiu, kai į jūrkiemį atskris paukščiai