amžinybės daina mūsų meilė sodinta po gluosniais nepavargusi išsikerojo ropojo po žemėm bujojo ir kilo aukštyn kaip rūgštis stipri - pienu neužsigersi prisirpusi, nes ne pirma išsimurzinus dievo šukelėj maža žuvytė tinkle mūsų meilė sodinta po gluosniais dviem kamienais, galvom suaugo ir užsidengė lapų rankovėm, kad sulauktų, kol vėl sprogs žiedai
Pranešimai
Rodomi įrašai nuo rugpjūtis, 2020