amžinybės daina
mūsų meilė sodinta po gluosniais
nepavargusi išsikerojo
ropojo po žemėm bujojo
ir kilo aukštyn
kaip rūgštis
stipri - pienu neužsigersi
prisirpusi, nes ne pirma
išsimurzinus dievo šukelėj
maža žuvytė tinkle
mūsų meilė sodinta po gluosniais
dviem kamienais, galvom suaugo
ir užsidengė lapų rankovėm,
kad sulauktų, kol vėl sprogs žiedai
Komentarai
Rašyti komentarą