dar kartą

nustok man vaidentis

nustok man kvėpuotis

šliaužioti chimerų atvaizdais

prieš veidrodį kai pabundu

nuo tavo iškvėpimo į ausį

paskutinio priminimo

kad esi

tu esi

labiausiai kai manęs pačios

nėra

aš vaikštau keliais

be žibintuvėlio

kur tavo praeita

kur tavo skaityta

kur tavo nieko nesuprasta

tik pervadinta

dabar jau aidais

dabar aidės menės

nuo šviesos nuo išėjimo

nuo šviestuvo pakabinto ant

lango į kurį sudužai

kai mečiau puodelį į tave

kaip į sieną

paskutinį kartą

eilės pasirodančios erdvėje