akimirką, kai man nesinori gyventi
be tavęs, esi raudonas ką tik perpjautas pirštas,
kurio raudona šerdis sunkiasi man per veidą

tavo lūpų prisiminimas užšaldo mane
ir vėl matau mus sėdinčius
ištrupėjusioj, laiko išdegintoj
skylėj, kur prie baro inkščia nusilpęs šuo

jau seniai sėdėjom tame bare,
jau praėjo ta žiema,
viskas, pamiršk gi jau, einam

bet svajonėse glostau merdėjantį šunį
ir liečiu tavo rankas,
murmėdamas atsiprašymo žodžius

mano mūza, šnabždu,
tu gražiausia atminimuose

man skauda nemylėti tavęs šiandien





Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

jei pajaustum (2)

  jei pajaustum viršūnėse visai nesimato šaknų  tik nuolaidžiai gali apžvelgti savo gyvenimo giją  priglausti istorinius vingius, kurie,  kaip v(is)atos prikimšti debesys šešėliais, išėjimais, vaizdiniais ar šiaip išsprūdusiais žodžiais apie praeitis kalba   *  anksčiau  norėdama įžiebti tave savyje  rašydavau laiškus ką ten laiškus -  ieškodavau būties patiltėse ir mažose kvadratinėse  nuotraukėlėse (jos vis nusitrindavo man į kišenę) kai žiūriu į tave iš toli mano ašarose ataidi daugybė balsų  guguoja, diktuoja, kartais net prezidentiškai lemena apie priėmimą ar žinai? taip , atsidustum tu,  didžiulė kaina viršūnių, į kurias lipome tik kodėl dangus  iš aukšto atrodo  vienodai toli? * jeigu dažniau pajaustum save  kaip medį  išlaikantį gyvenimą  atsiduodantį vėjui pamatytum -  praeitis prilaiko viršūnę  šiai pamiršus, kad  šaknų  vis dar esama 
Skaityti daugiau
 upė randa jūrą  mūsų krantai intymūs iki raudonumo mūsų srovės  baimė išsilieti  mūsų burnos  praviros malonei  o ateitis -  neparašyta 
Skaityti daugiau
meilė šaldo mokykis kvėpuoti, kai šalta net jei širdis virpsta iš liūdesio jei šalna drėgnais pirštais tapo  ornamentus ant odos mokykis kvėpuoti, mano vaike  tu juk mažas dar ir tiki viskuo,  kas sakoma,  suaugęs žmogus - juk nebijo - - -  paklausyk: visko užteks mūsų namuos - ir duonos, ir vandens karšto o kai vėl atšals,  rankos pačios susiras klavišus  ir sugros ką nors - tikriausiai iš chopino nes visada yra sielų,  kurios mus saugo  o vėliau lydi  ne tik iš gyvenimo, bet kiaurai per jį jos susiras tave, laikui atėjus  ir barbens lietumi į gegužio langus ir mokys patirti, nepaisant kūno, o įsimylėjus, pirmiausia - atšalti, nes šaltis ir gūsiai gydo tave, kviesdami glaustis ten, iš kur niekas negrįžta vienišas, išmokęs kvėpuoti šaltyje, keliausi į giliausią širdies vidų, vaike, kur plaučiais atvirais išrėksi laisvę būti. ...
Skaityti daugiau